Ji grįžo! Jaučiu ją, esančią už manęs. Kaukšintys aukštakulniai legendinėje Leksingtono aveniu vis artėja… Atsisuku. Be abejonės, tai ji – ryžtinga eisena, aukštas siluetas, realesnis nei bet kada… Malonumas akims. Nerimas sielai.
Paslaptinga aura lydi šią neapčiuopiamą eiseną, žingsniuojančią taip elegantiškai, taip įstabiai. Kas ji? Dievybė, atsiųsta iš kito pasaulio? Judanti skulptūra, išskaptuota nežinomo genijaus įrankiais? Jei ne ritmingas batelių kaukšėjimas, pamanytum, kad tai – tobulas tylaus sapno paveikslas.
Ji eina nekreipdama dėmesio į praeivius. Jos išraiška rami, ryžtinga, bet švelni. Karališkas, prabangus paveikslas pamažu nyksta ir išsilieja tolumoje.
Ji paliko man patraukliausią ir labiausiai įsirėžusią į atmintį dovaną – savo kvapą. Tą ypatingą, retą kvapą, kurio ilgesingas dvelksmas primeną Prarastąjį rojų.
Nesibaigianti odė amžinam grožiui prasideda žėrinčiomis vaisių ir gurmaniškomis natomis. Turtingoje gėlių puokštės preliudijoje karaliauja heliotropo švelnumas, ją vainikuoja jausmingas vilkdalgio prisilietimas ir gvazdikų aromatas. Dėl paslaptingo ir pakylėjančio muskuso bei prabangios medienos derinio kompozicija tampa tvirta ir kilni, kupina maksimalios elegancijos.